Que sera sera

Praėjus kelioms savaitėms nuo to momento, kai lėktuvas tiesiog bumptelėjo ant Prancūzijos žemės, matyt, norėjo mane pažadinti iš sapnuojamo sapno, galiu ramiau ir objektyviau parašyti atvirą laišką draugams apie savo nuostabiąją kasdienybę. 

Jeigu manęs kas nors būtų paprašęs papasakoti apie tai kaip gyvenu anksčiau, būtų gavusis kažkokia desperatiška rašliava. Iš tiesų juk sakoma, kad prie naujos aplinkos priprasti reikia 20 dienų, maždaug...tad nelabai ir nuostabu. O šiuo metu viskas atrodo daug ramiau ir paprasčiau. 

Na taip, iki išvykimo žiūrėtos laidos Emigrantai, kėlė svajones į viršų, kad ir aš gyvensiu taip lengvai, paprastai ir dar atrodysiu taip gražiai ir laimingai. Realybė pasirodė truputėlį kitokia. Pakviestu mane į tą laidą, aš jiems papasakočiau, kad darbas iš dangaus nenukrenta ir šiaip niekas čia iš dangaus nenukrenta. Kita vertus lietuviai mane čia ramina, kad visi išgyveno, tai ir aš ne išimtis. Ačiū jums, nes kitaip man viskas čia susisuktu labiau.

Žinoma, įsijungus delfi su istorijomis kaip Maximoje trūksta darbuotojų, ima mažytis siutas. Dabar visi pagalvojote, kad Maximoje Lietuvoje aš nedirbčiau nė už ką. Nedirbčiau, nes žinau, kad yra geresnės pasiūlos, bet tai nereiškia, kad spjaudau į šį šulinį pasišokinėdama. Žinote, jeigu mano mentalitetas man leidžia pagalvoti apie darbą Carrefour, tai nematau problemos dėl Maximos. Gerai, iš tiesų nėra čia reikalo gilintis per daug, kas kaip nori tas taip dirba, svarbu, kad visi laimingi.

Nekalbant apie darbą. Aš gyvenu Belleville. Kas žino - supras, kitiems aiškinu. Tai toks margas ir įvairus Paryžiaus kampelis, kuris stebina savo kultūros įvairumu ir...mažomis kainomis. Nu ką norit, tą sakykit, bet mano mąstymas sako taupyti, taupyti ir dar kartą taupyti. O kai galiu nusipirkti mėsos šmotą papigiai, mane iš vis aplanko euforija. Žinau, kad yra žmonių, kurie mane supras. Manau šitas galvojimas išlieka visada ar turi litą/eurą kišenėje ar ne.  Esmė. Čia taip smagu apsipirkti, o ir prisipirkti gali tokių dalykų, kad net nežinosi, nuo kurio galo valgyt, ar už kurio krašto kišti į puodą. Ir gyvena čia arabų, kurie turi nerealią konditeriją! Ten taip taip skanu, kad net verta nuodėmės. (Atvažiuosite, draugai, patys pamatysite) Taip pat yra ir daug azijiečių, o gal greičiau kiniečių tik. Nežinau, man truputi sunku susigaudyti. O akcentas, tai mūsų mergaitės, kurios dirba 24/24 ir kaip sakant 7/7j. Žodžiu, jeigu norite nupirktos meilės, jos rasite ir pusryčiams ir vakarienei. 

Taip trumpai tariant atrodo mano gyvenamoji gatvė. Oi čia netgi yra (vis dar yra!!!) kasečių parduotuvių. Taip taip tų pačių juostinių kasečių, kurias atsukinėdavome su tušinukais! Netikėjau, kad tai dar gali būti kam nors aktualu, išskyrus blusturgius...

Ir šiam kartui tiek. 

O aš baigiu kaip Doris Day dainavo:

Que Sera Sera
Whatever will be will be
The future's not ours to see

Nes nereikia nukabinti nosies!

Pick me. Choose me. Love me.

Kai gali pasinerti į tokią lengvą pasaką ir įsivaizduoti, kad ir tau taip galėtų būti. Viskas atrodo taip lengva ir paprasta, nerūpestingai žavinga. 

Ir kai prisimeni tuos laikus, kada gaudydavai jo žvilgsnį tam, kad suprastum kiek tu jam patinki, kiek jis galbūt vieną dieną norėtų būti su tavimi. Kai prisimeni tuos šiurpuliukus nuo gauto laiško, žinutės, bet kokio jo apsireiškimo. Ir kai muzika priversdavo įsisvajoti...et...nors ir dabar gaudau jo žvilgsnį, tik tikslas kitas - išplauk indus, nepalik savo rūbų...ir jo žinutės vis dar veža, nes jau 15 minučių stoviu ir laukiu prie jo darbo, to vienintelio apsireiškimo. Tikriausiai tai ir yra ta tobulybė, kai įsisąmonini ir vis tiek toliau pyksti dėl vienas kito netobulumo.

Neighbourhood

Mano naujoji kaimynystė yra itin įvairialypė. Kartais vakarais jaučiuosi lyg vėl atsidūrusi Maroke ar netikėtai atklydusi į azijietišką oazę, bet atrodo, kad iš tiesų čia bus gera gyventi. Jau pradedu susipažinti su tais, kurie gyvena prieš mane. Pro atvertą langą dažnai matau cigaretės dūmu besimėgaujančią moterį.

O aš pati galvoju kaip norėčiau įrengti savo palangę...ar kažkaip subtiliai ar taip, kad visi matytu, jog čia gyvenu aš! 

Foto: mano

A girl in Paris

Jaučiuosi truputėli kaip ji, su daugeliu atomazgų.

C'est fait !

 

Susipažinkite, šviežia prancūzų filologė :)

Namas ant jūros kranto.

Pirmą kartą po ilgo laiko vasaros atostogas įsivaizduoju prie jūros, ten kur namai, nes tai ką turi visą gyvenimą, matyt, pradedi vertinti tik supratus, kad namai greitai bus labai labai toli.

Namas iš filmo Nights in Rodanthe.

Šešėliai.

Buvo viena iš šių šios savaitės dienų, sėdėjau autobusų stotelėje ir mintyse burnojau ant savo ateities. Ką aš ten darysiu išvažiavus, jeigu pasiseks mokysiuos, jeigu ne...plausiu indus? Aš nesakau, kad plauti indus - blogas darbas, bet visi čia viską supranta.

Ir tada pro mane praslinko šešėlis. Pakeliu galvą ir kaip jums atrodo, ką aš pamačiau? 12:50 lėktuvą į Paryžių... (taip, aš net žinau kada jie skraido)

Gal gana burnoti ir metas pasidžiaugti? Pabandysiu tai priimti kaip ženklą.

Palmės šakelė tolerancijai.

Kanų festivalis išrinko savo favoritus ir mes jau galime pradėti savo vertinimus (jeigu dar neturėjome iki šiol). Iš tiesų, kai renkuosi filmą, palmės šakelė ne visada mane sužavi. Tačiau šiemet geriausiu pripažintas Adelės gyvenimas mane sudomino, nors jo dar nemačiau, man patinka idėja. 

Pirmiausia šį pavasarį, Prancūzija pagaliau įteisino, kaip jie patys sako, santuoka visiems ir tikiu, kad tokio pobūdžio filmas tiesiog pataikė į dešimtuką, nes šiai visuomenei jo labai reikėjo. Jau vien dėl to, kad tokioje atrodo atviroje ir laisvoje visuomenėje susiskaldymas dėl naujojo įstatymo buvo daug stipresnis, nei daug krikščioniškesnėje Ispanijoje, kurioje tos pačios lyties santuoka yra įteisinta nuo 2005 metų. 

O visų antra, aš pati esu labai už tokius filmus, nes tai vienas iš paprastesnių būdų šviesti visuomenę, pratinti ją prie to, prie ko ji nėra pratusi, nes žmogus negimsta su tolerancijos aureole. Nereikia norėti, kad per naktį žmonės atsivers ir viską priims kaip natūralų procesą, bet reikia kantriai ir nuoširdžiai juos mokinti. Šiandien aš labai geranoriška!

Meanwhile...in 2058

Nuostabūs Marius van Dokkum darbai!

Visada smagu įsivaizduoti save jau daug vyresnį, vis dar su tuo pačiu žmogumi ir vis dar žaidžiančius kokį Diablo X (tikriausiai jau bus pasirodžiusi tada tokia versija).

Paveikslėlis pasiskolintas iš artistsandart.org

Pliusų sąrašas N°1

Ir ant mano palangės atėjo toks laikas, kai išaugo pirmosios salotos, nenumarintos, žalios, gal truputį ištįsusios. Gyvenimo sąraše galime dėti pliusiuką - augalėlis yra. Kas toliau, katinas?

Galvos skarelė

Galvos skarelės tiesiog karaliavo ant Dolce & Gabanna pavasario podiumo, o jau, kad tas pavasaris artėja, pats metas pagalvoti kaip tokį žavų aksesuarą galima pritaikyti savo šukuosenoje. Klausimas tik, ką daryti, kad išėjus į gatvę jos nenuslystų už 5 minučių ir nesuveltų plaukų ir, iš viso, ta pusvalandžio trukmės puošyba nenueitu veltui. Atsakymo tikrai nežinau, bet man dažniausiai padeda plaukų segtukai!

Ir iš tiesų jūs tik pažiūrėkite kiek spalvų, Azija, Afrika tiesiog užliejo savo raštais ir spalvomis mados pasaulį. Pats metas galbūt pagalvoti ir apie kokią tradicinės Afrikos medžiagos suknelę? Kad tilpčiau į savąją man šį pavasarį tikrai teks pasitempti, nes man ją pasiuvo tada, kai aš jau trečia savaitė gyvenau Ramadano ritmu, kitaip pasakius kūdesnė jau ir būti negalėjau...

O galiausiai siūlau pažiūrėti šį video ir pasisemti įkvėpimo. Beje, panaršykite plačiau, ji turi tikrai daug gerų šukuosenų pamokėlių ;)

Nuotraukos iš vogue.com

The Carrie Diaries

Carrie girdėtas vardas, tiesa? Taip taip taip tai ta pati Carrie iš Sex and The City tik 1984 metais, kol dar buvo mokinukė...

Jeigu dar nematėte ir negirdėjote šių metų sausį pasirodė naujas serialas pavadinimu The Carrie Diaries, kuris nukelia į tuos laikus, kai mūsų mėgiama herojė dar buvo mokinė, Manhatanas dar buvo jos svajonė, o visa kita taip pat laukė dar tik ateityje. 

Iš tiesų pradžioje bijojau, kad bus kažkas tokio kaip Gossip Girl, kur iš esmės visko buvo per daug, bet kol kas kiekviena serija nuteikia labai džiugiai. O svarbiausia, kad turi visišką tęstinumą su garsiąją Carrie, net ir serialo struktūra primena savo pirmtaką. Jeigu bijote, kad mokykliniams serialams jau išaugote, galiu patikinti, kad ne viskas taip blogai, iš tiesų tai net nėra blogai. Kartais visai smagu prisiminti, kaip pati jauteisi jos metų ir suprasti, kad...tokio gyvenimo niekada neturėjai, well visada jį galima susikurti dabar.

Ir svarbiausia, daug žavaus stiliaus ir daug geros muzikos!

P.S. Jau vien kalbant apie stilių, neįsivaizduoju ar egzistuoja tokia paauglė, kuri turėtų tokią gausią spintą kaip Carrie. Nors iš tiesų, net aš tokios spintos neturiu...

Galvojame apie rudenį?

Šiemet dingo pavasaris. Aš suprantu, kad kai buvau maža, per mano gimtadienius dar pūpsodavo pusnys, bet juk tada Lietuva dar daugelio įsivaizdavimu buvo Sibiro glūdumos...laikai pasikeitė, peržengėme į XXI a., visi išmoko, kad Lietuva Europoj, o pasaulis kenčia nuo globalinio atšilimo, tai kodėl tada žiema vis dar lauke??? Juk turėtume artėti prie pusiaujo, o ne prie Šiaurės ašigalio...

Žodžiu, bijau, kad pavasario koncepcijos taip ir liks tik peržiūrėtos internetiniuose puslapiuose, nes tokie orai niekaip neleidžia išlįsti iš vilnonių megztinių. Ir mama vakar sakė, kad taip norisi įlįsti tik į kailinius ir su jais nesiskirti, bet juk kovo pabaiga, kažkaip nepadoru.

Na bet jei nėra pavasario, tai pakalbėkime apie rudenį. Kadangi šiuo metu labai populiarėja trumpi mados filmukai ir taip vis daugiau turime kur akis paganyti, pažiūrėkime apie Best friends in New York. Pamatysite save ir...pasigrožėsite nauja žavia kolekcija sukurta Rachel Antonoff. 

Gal ir keista ta mada, kad jau galvoja apie rudens kolekcijas, bet...ramu vien dėl to, kad akmenukais išsiuvinėtos apykaklės tik sugrįžusios į madą, dar nesiruošia trauktis ir kitais metais. Pats metas įsigyti tokią vieną!

The little birch

See the little birch in the meadow. Silver leaves all dance when the wind blows.

Papartėlis.

Man kartais labai smagu pakeisti viską ir iš karto. Mesti darbą, senus namus ir naujuose pro langus stebėti žiemą ir žinoti, kad bent jau šiandien galiu pabūti namie, nors trumpam ir žinoma dar patingėti.

Print trousers.

Kadangi mano stiliaus pojūčiai keliauja į viešumą kaip žirafai mintis (bent jau ačiū dievams, kad ant išpardavimų sezono pataikė) ir aš noriu tų nuostabių print kelnių. Užsimaniau, nes sėdėdama pas laukiamajame pas gydytoją, pamačiau žavią panelę su nuostabiomis kelnėmis, kurios dar ir tiko jai puikiai. Nors imk, prieik ir pasakyk. 

Tad žinoma įkišau tuoj pat nosį į internetinius gėrius ir štai mano du pasirinkimai. Abu Zara. Pirmosios man labiau priimtinos vasarai, antrosios šiam sezonui.Tuo labiau, kad paukštelis pakuždėjo, jog Azijos raštai šio pavasario klyksmas, na gal labiau Kinijos ir Japonijos...bet juk ir Indija vos per sieną pervažiavus. Žodžiu viskas čia tvarkoje. Dabar belieka laikyti sukryžiavus pirštus, kad rasčiau savo dydį.

O kaip jums tokios raštuotos kelnės? 

Bučkis!
Indrė

Gyvatės metai.

Tadam tadam ir štai 2013 metai! Sako juodosios gyvatės, sako išskirtinai moterų metai. Argi negera būti pagerbtoms visų planetų ir žvaigždžių išsidėstymo? Dar ir vyrams pataria, kad mes būsime jų sėkmės talismanai. Argi tai nėra taip moteriška, princesiška ir tiesiog žavu?

Tad antrąją šių naujų nuostabių metų dieną, aš norėčiau pasidalinti su jumis video, kurį jau tikriausiai daugelis esate matę, bet kodėl gi nepažiūrėjus dar kartelį?

Visų pirma interviu su Keira Knightle apie jos dalyvavimą Coco Chanel reklamoje.

Nes man atrodo, kad, kai turi idėją, mintį, įsijautimą, viskas iš esmės yra kitaip. Jeigu matai prasmę tame, ką darai, prasmę galiausiai įžvelgia ir kiti, kai tiki tuo ką darai, žinoma.

Tikėkit ir raskite prasmę visame kame, kur jūs esate ir būsite šiais metais!

Ir žinoma galutinis variantas to apie ką kalbėjo Keira...

O aš dar nuo savęs palinkėsiu jums ir sau, nes metai juodosios gyvatės, o ne juodosios varnos, tad mylėkime spalvas!