Kai gali pasinerti į tokią lengvą pasaką ir įsivaizduoti, kad ir tau taip galėtų būti. Viskas atrodo taip lengva ir paprasta, nerūpestingai žavinga.
Ir kai prisimeni tuos laikus, kada gaudydavai jo žvilgsnį tam, kad suprastum kiek tu jam patinki, kiek jis galbūt vieną dieną norėtų būti su tavimi. Kai prisimeni tuos šiurpuliukus nuo gauto laiško, žinutės, bet kokio jo apsireiškimo. Ir kai muzika priversdavo įsisvajoti...et...nors ir dabar gaudau jo žvilgsnį, tik tikslas kitas - išplauk indus, nepalik savo rūbų...ir jo žinutės vis dar veža, nes jau 15 minučių stoviu ir laukiu prie jo darbo, to vienintelio apsireiškimo. Tikriausiai tai ir yra ta tobulybė, kai įsisąmonini ir vis tiek toliau pyksti dėl vienas kito netobulumo.
