Que sera sera

Praėjus kelioms savaitėms nuo to momento, kai lėktuvas tiesiog bumptelėjo ant Prancūzijos žemės, matyt, norėjo mane pažadinti iš sapnuojamo sapno, galiu ramiau ir objektyviau parašyti atvirą laišką draugams apie savo nuostabiąją kasdienybę. 

Jeigu manęs kas nors būtų paprašęs papasakoti apie tai kaip gyvenu anksčiau, būtų gavusis kažkokia desperatiška rašliava. Iš tiesų juk sakoma, kad prie naujos aplinkos priprasti reikia 20 dienų, maždaug...tad nelabai ir nuostabu. O šiuo metu viskas atrodo daug ramiau ir paprasčiau. 

Na taip, iki išvykimo žiūrėtos laidos Emigrantai, kėlė svajones į viršų, kad ir aš gyvensiu taip lengvai, paprastai ir dar atrodysiu taip gražiai ir laimingai. Realybė pasirodė truputėlį kitokia. Pakviestu mane į tą laidą, aš jiems papasakočiau, kad darbas iš dangaus nenukrenta ir šiaip niekas čia iš dangaus nenukrenta. Kita vertus lietuviai mane čia ramina, kad visi išgyveno, tai ir aš ne išimtis. Ačiū jums, nes kitaip man viskas čia susisuktu labiau.

Žinoma, įsijungus delfi su istorijomis kaip Maximoje trūksta darbuotojų, ima mažytis siutas. Dabar visi pagalvojote, kad Maximoje Lietuvoje aš nedirbčiau nė už ką. Nedirbčiau, nes žinau, kad yra geresnės pasiūlos, bet tai nereiškia, kad spjaudau į šį šulinį pasišokinėdama. Žinote, jeigu mano mentalitetas man leidžia pagalvoti apie darbą Carrefour, tai nematau problemos dėl Maximos. Gerai, iš tiesų nėra čia reikalo gilintis per daug, kas kaip nori tas taip dirba, svarbu, kad visi laimingi.

Nekalbant apie darbą. Aš gyvenu Belleville. Kas žino - supras, kitiems aiškinu. Tai toks margas ir įvairus Paryžiaus kampelis, kuris stebina savo kultūros įvairumu ir...mažomis kainomis. Nu ką norit, tą sakykit, bet mano mąstymas sako taupyti, taupyti ir dar kartą taupyti. O kai galiu nusipirkti mėsos šmotą papigiai, mane iš vis aplanko euforija. Žinau, kad yra žmonių, kurie mane supras. Manau šitas galvojimas išlieka visada ar turi litą/eurą kišenėje ar ne.  Esmė. Čia taip smagu apsipirkti, o ir prisipirkti gali tokių dalykų, kad net nežinosi, nuo kurio galo valgyt, ar už kurio krašto kišti į puodą. Ir gyvena čia arabų, kurie turi nerealią konditeriją! Ten taip taip skanu, kad net verta nuodėmės. (Atvažiuosite, draugai, patys pamatysite) Taip pat yra ir daug azijiečių, o gal greičiau kiniečių tik. Nežinau, man truputi sunku susigaudyti. O akcentas, tai mūsų mergaitės, kurios dirba 24/24 ir kaip sakant 7/7j. Žodžiu, jeigu norite nupirktos meilės, jos rasite ir pusryčiams ir vakarienei. 

Taip trumpai tariant atrodo mano gyvenamoji gatvė. Oi čia netgi yra (vis dar yra!!!) kasečių parduotuvių. Taip taip tų pačių juostinių kasečių, kurias atsukinėdavome su tušinukais! Netikėjau, kad tai dar gali būti kam nors aktualu, išskyrus blusturgius...

Ir šiam kartui tiek. 

O aš baigiu kaip Doris Day dainavo:

Que Sera Sera
Whatever will be will be
The future's not ours to see

Nes nereikia nukabinti nosies!

Pick me. Choose me. Love me.

Kai gali pasinerti į tokią lengvą pasaką ir įsivaizduoti, kad ir tau taip galėtų būti. Viskas atrodo taip lengva ir paprasta, nerūpestingai žavinga. 

Ir kai prisimeni tuos laikus, kada gaudydavai jo žvilgsnį tam, kad suprastum kiek tu jam patinki, kiek jis galbūt vieną dieną norėtų būti su tavimi. Kai prisimeni tuos šiurpuliukus nuo gauto laiško, žinutės, bet kokio jo apsireiškimo. Ir kai muzika priversdavo įsisvajoti...et...nors ir dabar gaudau jo žvilgsnį, tik tikslas kitas - išplauk indus, nepalik savo rūbų...ir jo žinutės vis dar veža, nes jau 15 minučių stoviu ir laukiu prie jo darbo, to vienintelio apsireiškimo. Tikriausiai tai ir yra ta tobulybė, kai įsisąmonini ir vis tiek toliau pyksti dėl vienas kito netobulumo.

Neighbourhood

Mano naujoji kaimynystė yra itin įvairialypė. Kartais vakarais jaučiuosi lyg vėl atsidūrusi Maroke ar netikėtai atklydusi į azijietišką oazę, bet atrodo, kad iš tiesų čia bus gera gyventi. Jau pradedu susipažinti su tais, kurie gyvena prieš mane. Pro atvertą langą dažnai matau cigaretės dūmu besimėgaujančią moterį.

O aš pati galvoju kaip norėčiau įrengti savo palangę...ar kažkaip subtiliai ar taip, kad visi matytu, jog čia gyvenu aš! 

Foto: mano

A girl in Paris

Jaučiuosi truputėli kaip ji, su daugeliu atomazgų.

C'est fait !

 

Susipažinkite, šviežia prancūzų filologė :)

Namas ant jūros kranto.

Pirmą kartą po ilgo laiko vasaros atostogas įsivaizduoju prie jūros, ten kur namai, nes tai ką turi visą gyvenimą, matyt, pradedi vertinti tik supratus, kad namai greitai bus labai labai toli.

Namas iš filmo Nights in Rodanthe.

Šešėliai.

Buvo viena iš šių šios savaitės dienų, sėdėjau autobusų stotelėje ir mintyse burnojau ant savo ateities. Ką aš ten darysiu išvažiavus, jeigu pasiseks mokysiuos, jeigu ne...plausiu indus? Aš nesakau, kad plauti indus - blogas darbas, bet visi čia viską supranta.

Ir tada pro mane praslinko šešėlis. Pakeliu galvą ir kaip jums atrodo, ką aš pamačiau? 12:50 lėktuvą į Paryžių... (taip, aš net žinau kada jie skraido)

Gal gana burnoti ir metas pasidžiaugti? Pabandysiu tai priimti kaip ženklą.