Sekmadienio pasigražinimai.

Sekmadienio pusdieniams nieko daugiau nereikia tik trupučio nagų lako, tušo ir geros idėjos ką daryti su drastiškai ir nedovanotai iškarpyta ševeliūra ant galvos.

Štai kokį atradimą šiandien užtikau. Kadangi viena mano draugė pasidaro tobulą kuoduką, o aš jai žinoma labai pavydžiu jo, nes manieji plaukai tokioms tobulybėms nėra pritaikyti, bandžiau atrasti paprastesnį variantą. Tad jeigu ir jus kamuoja tokios pat problemos kuoduko-šinjono variantas štai čia ir jam nereikia preciziškumo!

P.S. Nors šiokį tokį tvarkingumą aš čia panaudočiau, bet svarbiausia idėja gera!

Bučkis! Indrė

Ant lagamino.

Atostogos baigiasi ir tenka sugrįžti į savo senąją realybę. Suversta išpakuojama krūva ant mūsų sofkutės priminė tuos ilgus svarstymus ką aš vadinu namais? Nuoširdžiai, man net tie 15kg, kuriuose sudėta su meile kepti sausainukai, pyragas ar mėsytė man yra namai, nes šiame lauknešėlyje iš vienų namų į kitus yra sudėta tiek rūpesčio ir meilės kiek neįmanoma surasti turguose, prekybos centruose ar dar kažkur. 

Toks tas migruojančio žmogaus gyvenimas, kai namų meilė ir šiluma, draugų artumas ir mylimo žmogaus apkabinimas telpa tuose 20, 15 ar 10 kg. Kartu tai ir labai liūdna ir labai gera. Liūdna, nes tavęs nėra ten kur kaip viena draugė pasakė Mindaugo Maxima dirba visą parą ir gyvenimas tęsiasi, gera, nes akimirkas ir žmones pradedi vertinti kitaip, viskas tampa tirščiau sodriau geriau. 

Na palikus gimtąją Lietuvėlę pavarysim stiliumi à la francūziškai, jeigu jau gyventi Paryžiuje ir mokėti tokius pinigus už kišenės dydžio namus, tai bent reikia tuo pasipuikuoti. 

à bientôt brangieji!

Bučkis! Indrė

 

Popfilosofija. Tekstai.

Kažkada labai seniai nesėkmingai bandžiau tapti meno žmogumi, ieškojau savęs poezijoje, muzikoje, net į teatrą susiruošus buvau (ir vos nenumiriau iš gėdos sutikusi ten pažįstamą...o tu čia ką veiki? Aaaaa....). Ne visi tikriausiai tuos klaidžiojimus žino, ne visiems ir būtina žinoti, o ir menininkė iš manęs nevykus. Nors turiu pastebėti, kad vieną dieną užtikau savo poezinį šedevrą be vardo ir be pavadinimo kažkokiam forume apie automobilius. Štai koks įvertinimas!

Kodėl aš čia taip apie tą meną? Nes per facebook'ą patekau į www.pravda.lt ir akyse raibuliuoti pradėjo nuo visų sričių naujokų, propaguojančių kultūrinius aukso gabalus ir pagalvojau, kodėl manęs ten nėra? Na kodėl? Aš juk net turėjau puikų planą kaip patekti į kiną, kurio centre buvo vienas toks operatorius (kodėl operatorius, o ne režisierius? Todėl, kad jis laiko kamerą, o ką kamerą filmuoja, tą visi po to ir žino ir autografų prašo). Taip buvau kažkada veikli mergina.

Bet iš tiesų nėra jau taip blogai kaip viskas atrodo, nes toj pravdoj užtat su kaupu talentų ir veiklių žmonių, kurie nebijo parodyti ką moką. Baimė jau toks subtilus dalykus, kuris labai daug kam pakiša koją parodyti ką moka iki mirties, bet būna ir taip, kad tie, kuriems jos trūksta parodo per daug, tokių ypatingai daug visokiose 2 minutės šlovės...

Iš tikro šis įrašas labai daug esmės neturi, gal tai net labiau vidinis dialogas su savimi. Aš šiandien labiau domiuosi tekstais ir mąstau, kas juos padaro skaitomus ir teigiamai vertinamus? Lyg skaitai juos ir galvoji, kad ir pats taip rašai/parašytum, o kartais prikausto idėja, pagrindinė mintis arba taip ir lieki nesupratęs apie ką. Kai kurie tekstai primena lietuvių kalbos pamokas ir tobulai literatūriškai sudėliotas struktūras, kurios iki skausmo atkartoja dviejų pamokų rašinėlius, o kiti tikriausiai patys pasiklysta savo asmeninėse schemose. 

Žodžiu, ačiū, kad skaitėte, jūs ką tik papildėte mano lankomumo sąrašą ir reitingus, o patys iš to nieko negavote. Daug tokios ir literatūros pas mus, tik, kad už ją dar ir mokėt kartais reikia. 

Bučkis! Indrė

Merginos ir video blogai.

Mano galvoje jau labai labai seniai sukasi mintis apie video blogus. Iš tiesų tokiam dalykui tai jau tikrai reikia subręsti, išmokti šnekėti prieš kamerą, sureguliuoti apšvietimą, pasirūpinti garso kokybe, o dar pasirūpinti kaip tu pats atrodai prieš tą kamerą (nes ji ne visada linkusi atskleisti mūsų geriausias savybes) ir taip toliau ir panašiai, bet svarbiausia žinoti ką tu nori pasakyti. Aš dar esu brendimo stadijoje, bet kodėl gi ne...vieną dieną?

Klausimas kiek daug mes žinome lietuviškų video blogų? Na taip Radistai jau yra seniai tapo kultiniu vlogu (kaip suprantu jie dabar taip vadinami???) su Krikštatėviu ir patarimais nepatyrusiems, bet kokius jūs žinote blogus, kurie būtų kuriami merginų lietuvaičių? Pasinaudojau google paslaugomis, youtube paieškos kanalais ir aptikau visą lobį lietuviškų blogų, kurie būtų sukurti merginų. Tas lobis sakyčiau kuklus toks ir net nepalyginti su vaikinais, bet pradžia yra. Amžius taip pat ne daugiau 20 metų ir labai sunku suprasti kodėl? Kodėl vyresnės merginos nedrįsta (?) pasireikšti prieš kameras? Juk tinklaraščių pasaulyje merginos sudaro visai neprastą blogerių dalį.

Taigi mano atradimai. Perspėju, kad dedu visų blogų oficialius pirmuosius įrašus, kurie dažniausiai būna prisvilę, o jau kas įdomu pažiūrėsite patys. Taip pat noriu pastebėti, kad šiuos video blogus jums demonstruoju ne dėl to, kad man jie būtų labai patikę ir aš juos prenumeruočiau, bet tam, kad susidarytumėte savo nuomonę apie juos ir apie visą video bloginimo kultūrą merginų tarpe. Tai atvira tema padiskutuoti.

Kodėl nei vieno iš jų aš neprenumeruočiau? Nes paprasčiausiai juose nėra vystoma tema, kuri mane domintų ir gal net išdrįsčiau pasakyti, kad aš tos temos pačios ir pasigedau daugelyje, kita vertus man pritrūko kantrybės juos visus pažiūrėti iki galo...

Klausimas kaip taip nutiko, kad mes - merginos nepateikiame nieko kokybiško ir matomo kaip kad tai daro ponas Tadas Vidmantas?

Bučkis! Indrė

Maistingas Alus

Beslampinėdama po interneto platybes aptikau štai tokią XX a. pirmosios pusės alaus reklamą Prancūzijoje.

Vertimas: viršuje Alus yra maistingas; apačioje iš kairės į dešinę Ši moteris jį geria; Ši jo negeria.

Žinoma tokios alaus reklamos kompanijos yra absoliučiai uždraustos šiandien dėl mums visiems žinomų priežasčių. Bandžiau paieškoti, bet nieko nepavyko rasti panašaus Lietuvoje. Kaip manote ar tokia reklama galėjo egzistuoti Tarpukaryje?

Bučkis! Indrė

Rungis - tarptautinis turgus.

Pavalgyti, paskanauti, pasmaguriauti, pasimėgauti...maistas, maistas ir dar kartą maistas!

Valgymas lygu mėgavimasis – neatsiejamas duetas, valgyti dviese trise keturiese, tik jokiu būdu ne vienai. Negaliu pakęsti valgymo, kai esu viena, tada maistas netenka pusę savo skonio, o gal net ir daugiau. Valgyti lėtai, valgyti su meile, valgyti skanų maistą ir nepamiršti taisyklės, jog paprastume slypimi genialumas.

Taip, labai gerai supratote, turiu tokią mažą aistrą maistui.

O Paryžiuje yra tokia vieta, kuri mano įsivaizdavimuose prilygsta rojuj, kuri yra tokia nepasiekiama paprastam mirtingajam ir tokia paslaptinga, nes duris praveria 2 valandą nakties, o užsidaro ryte. Kur veiksmas vyksta tada, kai mes visi ramiai miegame savo šiltuose pataluose, kažkur tarsi skruzdėlyne zuja prekybininkai bei pirkėjai atstovaujantys mažesnius miesto turgus, restoranus, prekybos centrus... kur produktų šviežumas ir gausumas apakina akis, užkariauja juslės mažiausius receptorius, o garsai, aš taip tikiu, priverčia slysti žemei iš po kojų ir galiausiai prie viso to gali prisiliesti, ragauti, įsilieti. Ši vieta, kuri užima 232 hektarus, pateikia 1,5 milijono tonų produkcijos ir yra laikoma didžiausiu pasaulyje maisto turgumi, vadinasi Marché International de Rungis. Jame galime rasti mėsos gaminius, pieno produkciją, jūrų gėrybes bei daržoves ir žinoma gėles.

1969 metais turgus buvo perkeltas iš Paryžiaus centro, Les Halles, į priemiestį, kuriame jis galėjo plėstis kiek panorėjęs ir dar labiau patenkinti visus rinkos poreikius.

Patekti paprastiesiems kaip mes nėra taip paprasta. Yra siūlomas ekskursijos moksleiviams, įmonių darbuotojoms ir mums, mirtingiesiems, tačiau bet vis dėl to, reikia surinkti grupę, mažiausiai 25 aistruolius pasiryžusius sumokėti 80 eurų, už visą tai ir pusryčius, patiektus naudojant produktus gautus tiesiai iš tiekėjų, šviežutėlius, skanutėlius...

O tiems, kurie suprantate prancūziškai trumpas pristatymas, kas nesuprantate verta pažiūrėti bent dėl nuostabių vaizdų :)

Nuotraukų šaltinis

Moteris Berlyne.

Mokykloje mes skaitėme ir studijavome nemažai karo laikotarpio literatūros. Taip, jie buvo vadinami prarastoji karta, vaikinai, kurie buvo įmesti į karą dar paaugliai. Suluošintos jaunystės, prarastas jaunam žmogui būdingas naivumas, nerūpestingumas. Hemingvėjus, Remarkas... vardai gavę apdovanojimus, pagarbą, iškėlę į viešumą vidines kovas, vidinius neramumus vyrų, kuriuos vis dar labiau tiko pavadinti berniukais. Taip toks buvo Pirmasis Pasaulinis karas, tada tikėtas, bet nelauktas Antrasis. Scenarijus tas pats, kai kurie iš jų jau buvo matę karą, kai kurie morališkai pakelti antrojo nebegalėjo, buvo ir tie, kurie būdami vaikais pakliuvo į iš naujo užsuktą mėsmalę.

Ir štai tarp šių skambių pavardžių, literatūros lobių, pasaulį išvysta dienoraštis, istorijos šaltinis, nelabai literatūriškas, bet iki skausmo atviras. Pasirašytas Anonimės. Šlovindami, užjausdami, gailėdami vyrų, išėjusių į karą, mes pamiršome moteris, kurios savo išgyvenimų nesuguldė į Nobelio premijos vertas knygas, bet paslėpė tylos įžadais.  Mano rankose – knyga Moteris Berlyne. Knyga, kurią rekomenduočiau paskaityti visiems. Moterims, nes toks atvirumas, toks sielos ir kūno santykis negali nepaliesti moters, jis natūraliai tau užduoda klausimą O ką darytum tu?. Ir vyrams, kurių elgesys tapo pasekme, kad suprastų, pajaustų, suvoktų.

Dienoraštis rašytas karo pabaigoje mėnuo prieš ir mėnuo po gegužės. Tuo metu kai Berlyne siautėjo Sovietinė armija, beje taip pat kaip vokiečiai rytuose. Keli mėnesiai paženklinti prievarta, pasidygėjimu, baime ir bet kokiu noru išgyventi, išlikti. Mane labiausiai sukrėtė rašymo stilius, prisipažinimas, kad vienas išprievartavimas normalioje visuomenėje sukeltų tokį skandalą, tokią pasipiktinimo bangą, kokio nebūtų įmanoma nutildyti kurį laiką. O štai toje laiko atkarpoje, toje istorijos dalyje išprievartavimas tampa tarsi dienos rutina, tarsi dalis tavo kasdienybės. Moteris nustoja priešintis, nebedrįsta sakyti ne, geriau atsiduoda vienam, aukštesnio rango karininkui, tampa jo marionetė, jo instinktų tenkintoja, nes kitaip gyvenimas taptų tiesiog nepakeliamas. Vėliau jos susėdusios virtuvėje kalbasi apie IŠP taip tarsi aptarinėtų pirkinius, nerūpestingai, su humoru, be ašarų ir sielvarto. O ar įmanoma ką nors pakeisti? Ar įmanoma į savo situaciją pažvelgti kitaip, kad neišprotėtum?

Kas skaudžiausia man kaip merginai, kad šios moterys vis tiek yra pasmerkiamos arba turi tylėti. Moterys, paliktos savo vyrų, atiduotos į priešų rankas, moterys, kurios visais būdais bando išgyventi ir išgelbėti savo vaikus, galiausiai vis tiek yra smerkiamos. Sakysime ne? Tai kodėl mes iki šiol bijome kalbėti apie tai, kas dėjosi ne fronto linijoje, bet paliktuose namuose? Kodėl mes teigiame, kad tai pažemins moteris? Daugybė klausimų aš sau uždaviau perskaičius šią knygą. Paprastų. Bandžiau suvokti skirtumus ir iš tiesų jų neradau. Vyras, išsiųstas į fronto liniją ir turėjęs žudyti, bei moteris, likusi namie, kad saugotų bent tuos namus, kurie liko ir išprievartauta atėjūnų...jie abu man yra istorinių aplinkybių aukos, nukentėję nuo karo, nuo sprendimų tų, kurie vėliau nuodijosi ir leido kulkas sau į pakaušius. Paprastų žmonių tokiose situacijose niekada nesiryžčiau teisti. Dienoraštyje atskleista moterų stiprybė labiau įkvepianti, nei jas žeminanti, o svarbiausia, kad jos nepabijojo išlikti. Tik baisiai apmaudu, kad apie šią istorijos pusę, mes kalbame po Anonimės vardu.

Meška.

Iš galvos man šiandien niekaip neišeina lietuvių tautosakos mintis meškos paslauga. Ir už ką žmonės taip dažnai linkę jas daryti? Labai vertinu diskretiškus žmones, nors pati ne visada matau reikalo tokia būti. Juokiasi puodas, kad katilas juodas.

Gana čia tų prologų, norėjau su jumis pasidalinti reklama, kuri taip ir vadinasi Meška (L'Ours). Reklamos šeimininkai Canal plus, privatus prancūzų kanalas.

Bučkis! Indrė.

GCB arba Good Christian Bitches

Šiandien norėčiau jums pristatyti ir pasiūlyti šviežutėlį Sex and the City kūrėjų darbą GCB, kuris pirmiausia buvo pavadintas Good Christian Bitches, bet katalikiškoji Amerikos bendruomenė užplūdo ABC prašymais pavadinimą pakeisti, taip bitches virto Good Christian Belles, o galiausiai liko tiesiog GCB. Verta paminėti, kad serialas remiasi pusiau autobiografine Kim Gatlin knyga tokiu pat pavadinimu.

Serialo premjera įvyko visai neseniai, kovo 4 d., todėl serijų nėra per daugiausia, bet jau po pirmosios galiu drąsiai pasakyti - tai yra tai, ko taip ilgai ieškojau, nes kartais tiesiog norisi pažiūrėti lengvą neįpareigojančią komediją po ilgos dienos universitete, o GCB kaip tik tai.  

Trumpa istorija.

Pagrindinė serialo herojė – Amanda, kurios vyras bėgdamas su meiluže nuo šeimos ir teisėsaugos žūsta autoavarijoje (beje ne pačioje delikačiausioje situacijoje...). Taip jauna moteris su dviem paaugliais lieka be nieko ir vienintelis jos prieglobstis telieka mamos namai. Tik pasirodo, kad gimtuosiuose namuose vis dar tvyro vidurinės laikų nuotaikos. O ir Amanda mokykloje nebuvo pati draugiškiausia mergina. Visos moterys siunta, o vyrai negali atplėšti savo akių!

Bučkis! Indrė

Cadavrekski

Muzika, muzika ir dar kartą muzika. Žinau, kad dauguma aplinkinių mane laiko visiška melomano priešingybe. Nesiginčysiu, muzikai esu bjauriai išranki ir koncertai, kuriuose žodžiai pradingsta būgnu mušime ar gitaros čirpinime, manęs labai jau daug nežavi.

Kaip bebūtų penktadienio vakaras prasidėjo nuo koncerto devynių kvadratinių metrų rūsyje, kuris savo pavadinime su pasididžiavimu yra pabrėžęs kabaretas. Ne man suprasti, ne man ir teisti. Iš tiesų tai viskas yra gerai ir netgi pagirtina už bet kokias sąlygas jaunoms grupėms rengti koncertus ne tik tėvų garaže, bet kadangi priklausau žmonių kategorijai, kurie kankinasi nuo klaustrofobijos, koncerte nesugebėjau išbūti iki galo. Galvoje į visas puses blaškėsi mintis, o kas jeigu dabar kiltų gaisras, mes žūtume!

O pats koncertas?

Džiaugiuosi, kad bent jau pagrindinį atlikėją ir gitaristą esu girdėjusi ne tokioje oficialioje aplinkoje ir iš karto žinojau, kad gali būti geriau. Nekritikuoju, tik jau kaip minėjau būgnų man buvo per daug, o dar mintis apie žūtį, taip ir mušėsi jie iš kairės į dešinę dviese mano galvoje.

Didžiausia mano kritika vis dėl to su visa meile atiduodama bosisto stiliukui! Aš visada stengiuosi tikėti, kad tavo išvaizda atspindi tavo vidų, o treningiukai ir maikikė, gyvenime nemačiusi lygintuvo, priminė labiau atsikėliau ir atėjau. Svarbiausia bent jau, kad atėjo, o tai dar koncerto nebūtų buvę. Įžvelkime šviesiąją pusę.

Ir vis dėlto žavuoliai jie, nors aš ir pasiklydau tarp jų įvairiausių projektų-projektėlių (čia kol rašiau šį įrašą), bet paklausyti jų verta tiems, kurie mėgsta lengvą, tokią neįpareigojančia muziką, ramiems vakarams ir na gerai...vokalisto balsas toks sodriai vyriškas su cinkeliu.

Gaila, kad jie dar neturi pasiūlyti daugiau įrašų, bet bent jau porą.

Paklausykite patys!

Susipažinkime!

Rašymas yra viena iš mano aistrų, kurios niekaip negaliu nusikratyti. Noriu to ar ne. Galiu daryti beprotiškai ilgas pertraukas, trinti ir perrašinėti tekstus, bet nerašyti visai, tai tarsi nebūti, nemąstyti, nekvėpuoti. Pradžioje vyliausi, kad jeigu pradėsiu rašyti naują tinklaraštį, galėsiu rašyti kaip nors kitaip, kaip nors kitaip reikšti savo mintis ir galbūt net kalbėti apie kitokius dalykus, juk čia manęs niekas nežino. Tik kuo daugiau dirbau prie pačio tinklaraščio apipavidalinimo supratau, kad gali bėgti, bet nepasislėpti.

Bloginimo pasaulyje nesu naujokė, pirmieji bandymai buvo dar mokykloje, toliau daugiau mažiau tinklaraščius pildžiau kokius ketverius metus ir tada buvo stop. Šiandien pajutusi nesustabdomą norą rašyti vėl grįžtu į šią erdvę, kuri yra tokia dinamiška, ekspresyvi ir nuolat pasiruošusi sugerti tavo mintis. O gal dar ir norisi pamatyti ar galėčiau susirinkti iš naujo šiokį tokį skaitovų ratą ir žinoma išbandyti kitokias tinklaraščių rašymo erdves. Be to tikiuosi artimiausiu metu tinklaraštį paversti bent jau dvikalbiu, tebūnie tai būna mano naujojo tinklaraščio iššūkis ir tikslas.

Apie ką aš rašau?

Apie gyvenimą, kuris nėra nei per daug optimistiškas, nei per daug niūrus, toks žmogiškas, su dienomis, kai nesinori kišti nosies iš namų ar atvirkščiai namų sienos atrodo tuoj tave sutraiškys. Taip turiu prisipažinti, kad ant mano stalo neguli Verslo žinios, nors verslo studijų ir esu ragavus, tuo tarpu Vogue čia randa sau labai patogią vietelę, galime dėl to kaltinti prancūzų studijas. Internetiniuose portaluose pirmiausia peržvelgiu rubrikas, kuriose kalbama apie jaunimą ir būdus kaip tą jaunimą mokyti ir ugdyti. Tikiu, kad geras maistas suteikia gyvenime laimės, o geros knygos po truputį plečia mūsų mąstymo ribas. O galiausiai ilgos diskusijos apie viską man yra geriausias laisvalaikio praleidimas, ypatingai tos apie valdžią ir jos rinkimus, kai feministinių idėjų persmelkusioje diskusijoje, lyg tarp kitko vietoj artikelio le galiu pasitikslinti ar moteriai reikia sakyti la, kalbant apie moterį prezidentę...taip mano Rytų Europos mergaitės savivertė visada nuo to pakyla.

Sveiki atvykę!

Bučkis! Indrė.