Popfilosofija. Mantija.

Kad jau visas facebook'as pritagintas diplomų įteikimų nuotraukomis, negaliu nesusilaikyti ir nepasakyti. Taip sakant tempia mane už to liežuvio nors tu ką. Ypatingai daug susimąsčiau šiandien, žiūrėdama į savo buvusius grupiokus, visus gražius (iš tiesų mano nuomone buvusios grupiokės sukneles pasirinko geriausiai visame kurse) ir visus su diplomais...o aš tuo tarpu kaip toj dainoj visi diplomuoti diplomuoti, o aš be diplomo, na bet bent jau poroj. Šviesa tunelio gale! 

Iš tikro aš nelabai apie tai. Nėra ir taip liūdna, nes mano didžioji mylimų draugių dalis tokios pat kaip aš be diplomo ir gausime jį visos drauge ir švęsti tuo pačiu metu. Šioje pusėje viskas tvarkoj. Mums tiesiog patinka daug mokytis.

Aš apie tai, kad nors ir šiek tiek pavydžiu, kad mano amžiaus žmonės jau baigė bakalaurus ir gali pradėti suaugusiųjų gyvenimą, žiūrėdama visas šias nuotraukas nei minutei nepasigailėjau, kad persigalvojau ir pasirinkau viską pradėti iš naujo. Galiausiai labai abejoju ar pasirinkus kitaip būčiau dabar čia kur esu, na žinoma būčiau buvus dabar Šv. Jonų bažnyčioje su mantija ir mėlynuoju diplomu ir mažiausiai čia sau būčiau sukus galvą kas kur ir kodėl. 

Nors aš vis dar naiviai tikiu, kad svarbiausia gera idėja kaip susitvarkyti gyvenimą, kai užaugsi, o tada jau viskas gaunasi savaime. 

Kaip bebūtų mielieji, kurie pagaliau gavote savo darbu uždirbtus diplomus - sveikinimai didžiausi ir tikiuosi, kad jūs dar visi pilni to optimizmo, kurį mes turėjome tik sužinoję stojimo rezultatus!

Bučkis! Indrė

Nuotraukos ir batai.

Šiandien vakarą praleidau žiūrinėdama senas nuotraukas iš anksčiau ir eilinį kartą nenueidama miegoti padorią valandą. Nors, ne tame esmė.

Žinot, labai įdomu žiūrėti nuotraukas, iš tų gyvenimo momentų, kai viskas keičiasi ir verčiasi aukštyn kojom. Kai matai save besitikinti vieno, bet žinai, kad viskas bus visai kitaip ir net gal taip, kaip tu tuo metu nesitikėjai. Pagautos akimirkos, kurios sustingdo mūsų to laiko emocijas ir jas išsaugoja metus, du, dešimt ir dar daugiau. 

Pavyzdžiui, ši nuotrauka daryta 2010 sausio pabaigoje, kai savaitę praleidau Paryžiuje. Ir ši mergina, kuri taip svajingai žvelgia iš nuotraukos, net nenutuokė, kad ji čia grįš, kad ji čia gyvens, kad ji čia mylės ir iš esmės gal viso to ir nebūtų dabar, jei ne ta savaitė. Nors...

Paskutinis pastebėjimas: bet kaip aš pasiilgau tokio stiliau batų, tokių gremėzdiškų, kuriuos galima priderinti prie lengvai krentančio sijono ar suknelės ir įsivaizduoti, kad tu esi metras septyniasdešimt. Jau žinau koks bus mano rudens pirmasis pirkinys!

Bučkis! Indrė

Išvykstam. Dviratis.

Štai ko pasiilgsiu labiausiai - dviračių kultūros. Su takais, su eismo dalyviais, kurie žino, kad kelias skirtas ne tik automobiliams ir su žymiai geresniu oru, visur keliauti ant dviračio.

Devyni mėnesiai kasdienio minimo ir šią vasarą aš įsigijau šortus, kurie parodo viską ir kurių gyvenime nesidėčiau, bet šį kartą nusprendžiau: jeigu jau tiek prakaito išlieta, kodėl gi ne? Reikia naudotis proga!

Bučkis! Indrė

Išvykstam. Sentimentų pradžia.

Ši savaitė kvepia atsisveikinimu. Kažkaip dar nedrąsu krautis lagaminus (net ir mintimis). Labai keistas jausmas. Tarsi žengtum žingsnį atgal, bet tik tam, kad į priekį žengtum tvirčiau. Kažkaip keista. Be viso to, tai reiškia, kad po dviejų metų santykių diena iš dienos, mus vėl atskirs du tūkstančiai kilometrų. Padrąsina tai, kad ne mes vieni tokie. O tikriausiai šiandien tokiame judančiame pasaulyje kitaip ir neįmanoma. Bet vis tiek baisu save surasti vieną, be užuovėjos.

Ir dar baisu, kaip bus sugrįžus į studijas. Kažkas man sakė, kad bus kitaip. Pradedu galvoti, kad tai gali būti tiesa. Na, bent jau tikrai reikės priprasti prie disciplinos ir atsisakyti savo penkių ar dešimties minučių vėlavimų...iš kitos pusės, bent jau niekas pašonėje nežiaumos bandelės, kai bandai suprasti, ką dėstytojas bando išaiškinti. 

Bet svarbiausia - būsiu su savo šeima. Tai yra žmonės, kurių man labiausiai trūko.

Labai aš jau čia sentimentaliai. 

Iš kitos pusės, sudie INALCO ir jo studentai, kurių spalvotųjų plaukų stiliukas praskaidrindavo kiekvieną rytą. Tikriausiai, tai vienintelė vieta, kurioje galima pajausti tokį ypatingą manga stiliaus koncentratą. Buvo visai smagūs metai!

Bučkis! Indrė

Savaitgalio pasigražinimai. II.

Eureka! Tiesa tokia jau, kad genialumas slypi paprastume. Visą savaitę ieškojau ką galėčiau padaryti su savo plaukais šio savaitgalio proga ir Marytės-Onutės šukuosena keičiame į coiffure à la française.

O dabar, moterie, į virtuvę!

Bučkis! Indrė

P.S. Berašydama pavadinimą susirūpinau ą rašymu: reikia ar ne? Tada patikrinau Lietuvių kalbos biblijoje ir supratau, kad skolos grąžinimas skamba labai keistai, ar čia tik man taip?

Mickey Mouse

Taip taip taip Mickey Mouse komiksai kažkada buvo mano mylimiausi. Tada žinoma buvau truputį jaunesnė, bet sprendžiant pagal šią susivėlusios ir išsitaršiusios fanės nuotrauką ne daug kuo iš esmės pasikeičiau, bent jau plaukų saulutė tai tikrai ta pati. Atleiskite, nepasirūpinau atitinkamai savo stiliumi, nes nuoširdžiai pasakius, visą savaitgalį mane kankino angina, o ši sukąstų dantų šypsena išspausta pro skausmą ir man buvo labai dzin kaip aš atrodau, bet svarbiausia aš turiu šią nuotrauką, kada nors galėsiu parodyti vaikams...

Už tad dabar galvoju: kodėl? kodėl? kodėl? Ta prasme, kodėl man būna taip dzin kaip aš atrodau, kai aš jaučiuosi blogai, o tik pasveikus išsičiustau kaip ta kokia ten šarka, kurią blizgučiai traukia. Pavyzdžiui, aš tikrai žinau labai daug merginų, kurios sugeba išlikti labai žavios net ir sirgdamos ir kamuojamos temperatūrų ir skausmų. Juk guli lovoj, tai ar gi taip sudėtinga pasitepti veidą ir rankas kremu, kad po trijų dienų neatrodytum kaip sudžiuvusi mumija??? Žodžiu, blogai, labai blogai. Aš savimi nusivylus. 

Nors iš esmės ši diena nėra tokia bloga, tik gal per daug rami, nes visą praėjusią savaitę mus džiugino mano šeimynos viena dalis. Kita vertus, man pagaliau pajungė internetą telefone, būtent tuo metu, kai man jo beveik nebereikia. Ir palaukti teko tik du mėnesius...ach, kaip aš pasiilgsiu Prancūzijos!

Bučkis! Indrė

Laumės. Plaukuosena.

Šiandien suradau naują puikų užsiėmimą su plaukais - išvėjuoti juos. O iš tiesų - ištiko krizė, nes jie staiga, nepastebėtai peržengė padorų ilgį ir aš neberandu ką be Marytės kasos ar klasikinio kuodelio, išsipešiojusio kuodelio, žavingo kuodelio, meniško kuodelio ar šiaip kuodelio su jais daryti...taip dar yra arklio uodega, žaviai paryškinanti mano saulutę. Idėjos, mintys, patarimai? 

Tada žinoma dar lieka Laumės šukuosena, kai nuoširdžiai ir atsakingai (netgi atskiriant tuos plaukus sruogomis) džiovini, lyzini, o tokiame drėgname ir vėjuotame ore jie už 5 minučių priima sau patinkančią poziciją. O dar jeigu pavyksta surišt tobulą arklio uodegą, be jokių ten pūkelių, už tų penkių minučių smilkiniuose įsitaiso žavios barankytės, su visais pūkeliais. 

Galiausiai iš vis sunku suprasti kaip kitoms pavyksta išlikti žavioms, nesusigarbanavusioms ir be tų barankų, o man ne? Gal aš kažko nežinau apie naujoves priemonių plaukams pasaulyje? 

Nors...nors atradau, po gan ilgo laiko, šampūną, kuris išsprendė tragiškai besišakojančių galiukų problemą be didelių pastangų ir investicijų. Viena problema išspręsta. Liko susitvarkyti su pačiais plaukais.

Bučkis! Indrė

Popfilosofija. Pasaka.

"Pasauliu netikiu, bet Pasaka tikiu" Henrikas Radauskas

Paskutinieji vakarai atiduoti filmams-biografijoms apie princeses ir princus, apie dvarus ir dvariškius, apie prabangą ir kitą pasaulį. Ir taip po truputį nukeliauji į tą pasaulį, kurio tikriausiai jau niekada nebebus, nes šių laikų moterys gyvenime (nors) savęs neįvilktų į tokias kankinančias sukneles, kurios tarsi tikri meno kūriniai dabar dulka muziejuose, o mes įsivilkę į džinsus ir marškinėlius, spoksom į tai ir negalim patikėti, kad jos taip galėjo...Kita vertus nematau labai didelio skirtumo ar laikytis kankinančių dietų, ar dėvėti tokias sukneles. Aš už sukneles!

Bučkis! Indrė

Nuotrauka pasiskolinta iš filmo Marie Antoinette (2006), šiandieninis mano vakaro pasirinkimas.

Įkvėpimai - I

Mano šiandienos inspiracija! 

Bučkis! Indrė

I'll be there for you!

Šiandien įvyko tai, ko aš laukiau kone visus metus. Aš su juo susitaikiau, susidraugavau, susižavėjau ir lengvai įsimylėjau. Žinote, tos rožinių akinių stadijos. Šiandien jis man buvo tobulas. Jis man šypsojosi, buvo be proto paslaugus ir net aš jam galėjau padėti. Pirmą kartą su juo, šalia jo, jame, nesijaučiau tarsi svetimkūnis, kažkas kas nedera, netinka, iškrenta iš konteksto. Buvau sava ir buvo gera. 

Ir aš labai tikiu tuo, kad susidraugavus su miestu, ateina kita stadija - draugai. Negaliu skųstis, jų jau turiu, bet tai arba žmonės, kurie kalba lietuviškai, arba tie, kurie yra man patogūs, arba tie, kurie pirmiausia buvo Alekso draugai. Aš kalbu apie tuos žmones, kuriems iki šiol jaučiau natūralią atmetimo reakciją, nes reikia kalbėti prancūziškai, nes reikia įdėti pastangų, nes jie tiesiog čia yra. Kažkaip kvaila, bet nuo pat pradžių jaučiausi būtent taip "o ne...tik ne prancūziškai...". Kita vertus, nėra tokio situacijos, kurios nepakokybintų taurė vyno ar bokalas alaus ir kelios atidirbtos frazės suveltos atsipalaidavusio liežuvio. 

Kaip bebūtų šiandien supratau, kad ir čia galima gyventi ir turėti draugų. O vakaras baigėsi taip...

...ir prisiminimais kaip būna su draugais.

Bučkis! Indré