Šiandien įvyko tai, ko aš laukiau kone visus metus. Aš su juo susitaikiau, susidraugavau, susižavėjau ir lengvai įsimylėjau. Žinote, tos rožinių akinių stadijos. Šiandien jis man buvo tobulas. Jis man šypsojosi, buvo be proto paslaugus ir net aš jam galėjau padėti. Pirmą kartą su juo, šalia jo, jame, nesijaučiau tarsi svetimkūnis, kažkas kas nedera, netinka, iškrenta iš konteksto. Buvau sava ir buvo gera.
Ir aš labai tikiu tuo, kad susidraugavus su miestu, ateina kita stadija - draugai. Negaliu skųstis, jų jau turiu, bet tai arba žmonės, kurie kalba lietuviškai, arba tie, kurie yra man patogūs, arba tie, kurie pirmiausia buvo Alekso draugai. Aš kalbu apie tuos žmones, kuriems iki šiol jaučiau natūralią atmetimo reakciją, nes reikia kalbėti prancūziškai, nes reikia įdėti pastangų, nes jie tiesiog čia yra. Kažkaip kvaila, bet nuo pat pradžių jaučiausi būtent taip "o ne...tik ne prancūziškai...". Kita vertus, nėra tokio situacijos, kurios nepakokybintų taurė vyno ar bokalas alaus ir kelios atidirbtos frazės suveltos atsipalaidavusio liežuvio.
Kaip bebūtų šiandien supratau, kad ir čia galima gyventi ir turėti draugų. O vakaras baigėsi taip...
...ir prisiminimais kaip būna su draugais.
Bučkis! Indré
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą