Ši savaitė kvepia atsisveikinimu. Kažkaip dar nedrąsu krautis lagaminus (net ir mintimis). Labai keistas jausmas. Tarsi žengtum žingsnį atgal, bet tik tam, kad į priekį žengtum tvirčiau. Kažkaip keista. Be viso to, tai reiškia, kad po dviejų metų santykių diena iš dienos, mus vėl atskirs du tūkstančiai kilometrų. Padrąsina tai, kad ne mes vieni tokie. O tikriausiai šiandien tokiame judančiame pasaulyje kitaip ir neįmanoma. Bet vis tiek baisu save surasti vieną, be užuovėjos.
Ir dar baisu, kaip bus sugrįžus į studijas. Kažkas man sakė, kad bus kitaip. Pradedu galvoti, kad tai gali būti tiesa. Na, bent jau tikrai reikės priprasti prie disciplinos ir atsisakyti savo penkių ar dešimties minučių vėlavimų...iš kitos pusės, bent jau niekas pašonėje nežiaumos bandelės, kai bandai suprasti, ką dėstytojas bando išaiškinti.
Bet svarbiausia - būsiu su savo šeima. Tai yra žmonės, kurių man labiausiai trūko.
Labai aš jau čia sentimentaliai.
Iš kitos pusės, sudie INALCO ir jo studentai, kurių spalvotųjų plaukų stiliukas praskaidrindavo kiekvieną rytą. Tikriausiai, tai vienintelė vieta, kurioje galima pajausti tokį ypatingą manga stiliaus koncentratą. Buvo visai smagūs metai!
Bučkis! Indrė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą