O štai ši pasiskolinta iš Rebel Angel. Mintis puiki, nes ant kiekvieno maišelio gali sužymėti jo turinį. beje maišeliai panaudoti tie patys, kurie skirti šaldyti produktus! 
Pavalgyti, paskanauti, pasmaguriauti, pasimėgauti...maistas, maistas ir dar kartą maistas!
Valgymas lygu mėgavimasis – neatsiejamas duetas, valgyti dviese trise keturiese, tik jokiu būdu ne vienai. Negaliu pakęsti valgymo, kai esu viena, tada maistas netenka pusę savo skonio, o gal net ir daugiau. Valgyti lėtai, valgyti su meile, valgyti skanų maistą ir nepamiršti taisyklės, jog paprastume slypimi genialumas.
Taip, labai gerai supratote, turiu tokią mažą aistrą maistui.
O Paryžiuje yra tokia vieta, kuri mano įsivaizdavimuose prilygsta rojuj, kuri yra tokia nepasiekiama paprastam mirtingajam ir tokia paslaptinga, nes duris praveria 2 valandą nakties, o užsidaro ryte. Kur veiksmas vyksta tada, kai mes visi ramiai miegame savo šiltuose pataluose, kažkur tarsi skruzdėlyne zuja prekybininkai bei pirkėjai atstovaujantys mažesnius miesto turgus, restoranus, prekybos centrus... kur produktų šviežumas ir gausumas apakina akis, užkariauja juslės mažiausius receptorius, o garsai, aš taip tikiu, priverčia slysti žemei iš po kojų ir galiausiai prie viso to gali prisiliesti, ragauti, įsilieti. Ši vieta, kuri užima 232 hektarus, pateikia 1,5 milijono tonų produkcijos ir yra laikoma didžiausiu pasaulyje maisto turgumi, vadinasi Marché International de Rungis. Jame galime rasti mėsos gaminius, pieno produkciją, jūrų gėrybes bei daržoves ir žinoma gėles.
1969 metais turgus buvo perkeltas iš Paryžiaus centro, Les Halles, į priemiestį, kuriame jis galėjo plėstis kiek panorėjęs ir dar labiau patenkinti visus rinkos poreikius.
Patekti paprastiesiems kaip mes nėra taip paprasta. Yra siūlomas ekskursijos moksleiviams, įmonių darbuotojoms ir mums, mirtingiesiems, tačiau bet vis dėl to, reikia surinkti grupę, mažiausiai 25 aistruolius pasiryžusius sumokėti 80 eurų, už visą tai ir pusryčius, patiektus naudojant produktus gautus tiesiai iš tiekėjų, šviežutėlius, skanutėlius...
Mokykloje mes skaitėme ir studijavome nemažai karo laikotarpio literatūros. Taip, jie buvo vadinami prarastoji karta, vaikinai, kurie buvo įmesti į karą dar paaugliai. Suluošintos jaunystės, prarastas jaunam žmogui būdingas naivumas, nerūpestingumas. Hemingvėjus, Remarkas... vardai gavę apdovanojimus, pagarbą, iškėlę į viešumą vidines kovas, vidinius neramumus vyrų, kuriuos vis dar labiau tiko pavadinti berniukais. Taip toks buvo Pirmasis Pasaulinis karas, tada tikėtas, bet nelauktas Antrasis. Scenarijus tas pats, kai kurie iš jų jau buvo matę karą, kai kurie morališkai pakelti antrojo nebegalėjo, buvo ir tie, kurie būdami vaikais pakliuvo į iš naujo užsuktą mėsmalę.
Ir štai tarp šių skambių pavardžių, literatūros lobių, pasaulį išvysta dienoraštis, istorijos šaltinis, nelabai literatūriškas, bet iki skausmo atviras. Pasirašytas Anonimės. Šlovindami, užjausdami, gailėdami vyrų, išėjusių į karą, mes pamiršome moteris, kurios savo išgyvenimų nesuguldė į Nobelio premijos vertas knygas, bet paslėpė tylos įžadais. Mano rankose – knyga Moteris Berlyne. Knyga, kurią rekomenduočiau paskaityti visiems. Moterims, nes toks atvirumas, toks sielos ir kūno santykis negali nepaliesti moters, jis natūraliai tau užduoda klausimą O ką darytum tu?. Ir vyrams, kurių elgesys tapo pasekme, kad suprastų, pajaustų, suvoktų.
Dienoraštis rašytas karo pabaigoje mėnuo prieš ir mėnuo po gegužės. Tuo metu kai Berlyne siautėjo Sovietinė armija, beje taip pat kaip vokiečiai rytuose. Keli mėnesiai paženklinti prievarta, pasidygėjimu, baime ir bet kokiu noru išgyventi, išlikti. Mane labiausiai sukrėtė rašymo stilius, prisipažinimas, kad vienas išprievartavimas normalioje visuomenėje sukeltų tokį skandalą, tokią pasipiktinimo bangą, kokio nebūtų įmanoma nutildyti kurį laiką. O štai toje laiko atkarpoje, toje istorijos dalyje išprievartavimas tampa tarsi dienos rutina, tarsi dalis tavo kasdienybės. Moteris nustoja priešintis, nebedrįsta sakyti ne, geriau atsiduoda vienam, aukštesnio rango karininkui, tampa jo marionetė, jo instinktų tenkintoja, nes kitaip gyvenimas taptų tiesiog nepakeliamas. Vėliau jos susėdusios virtuvėje kalbasi apie IŠP taip tarsi aptarinėtų pirkinius, nerūpestingai, su humoru, be ašarų ir sielvarto. O ar įmanoma ką nors pakeisti? Ar įmanoma į savo situaciją pažvelgti kitaip, kad neišprotėtum?
Kas skaudžiausia man kaip merginai, kad šios moterys vis tiek yra pasmerkiamos arba turi tylėti. Moterys, paliktos savo vyrų, atiduotos į priešų rankas, moterys, kurios visais būdais bando išgyventi ir išgelbėti savo vaikus, galiausiai vis tiek yra smerkiamos. Sakysime ne? Tai kodėl mes iki šiol bijome kalbėti apie tai, kas dėjosi ne fronto linijoje, bet paliktuose namuose? Kodėl mes teigiame, kad tai pažemins moteris? Daugybė klausimų aš sau uždaviau perskaičius šią knygą. Paprastų. Bandžiau suvokti skirtumus ir iš tiesų jų neradau. Vyras, išsiųstas į fronto liniją ir turėjęs žudyti, bei moteris, likusi namie, kad saugotų bent tuos namus, kurie liko ir išprievartauta atėjūnų...jie abu man yra istorinių aplinkybių aukos, nukentėję nuo karo, nuo sprendimų tų, kurie vėliau nuodijosi ir leido kulkas sau į pakaušius. Paprastų žmonių tokiose situacijose niekada nesiryžčiau teisti. Dienoraštyje atskleista moterų stiprybė labiau įkvepianti, nei jas žeminanti, o svarbiausia, kad jos nepabijojo išlikti. Tik baisiai apmaudu, kad apie šią istorijos pusę, mes kalbame po Anonimės vardu.
Kaip bebūtų penktadienio vakaras prasidėjo nuo koncerto devynių kvadratinių metrų rūsyje, kuris savo pavadinime su pasididžiavimu yra pabrėžęs kabaretas. Ne man suprasti, ne man ir teisti. Iš tiesų tai viskas yra gerai ir netgi pagirtina už bet kokias sąlygas jaunoms grupėms rengti koncertus ne tik tėvų garaže, bet kadangi priklausau žmonių kategorijai, kurie kankinasi nuo klaustrofobijos, koncerte nesugebėjau išbūti iki galo. Galvoje į visas puses blaškėsi mintis, o kas jeigu dabar kiltų gaisras, mes žūtume!
Džiaugiuosi, kad bent jau pagrindinį atlikėją ir gitaristą esu girdėjusi ne tokioje oficialioje aplinkoje ir iš karto žinojau, kad gali būti geriau. Nekritikuoju, tik jau kaip minėjau būgnų man buvo per daug, o dar mintis apie žūtį, taip ir mušėsi jie iš kairės į dešinę dviese mano galvoje.
Ir vis dėlto žavuoliai jie, nors aš ir pasiklydau tarp jų įvairiausių projektų-projektėlių (čia kol rašiau šį įrašą), bet paklausyti jų verta tiems, kurie mėgsta lengvą, tokią neįpareigojančia muziką, ramiems vakarams ir na gerai...vokalisto balsas toks sodriai vyriškas su cinkeliu.
Paklausykite patys!
Rašymas yra viena iš mano aistrų, kurios niekaip negaliu nusikratyti. Noriu to ar ne. Galiu daryti beprotiškai ilgas pertraukas, trinti ir perrašinėti tekstus, bet nerašyti visai, tai tarsi nebūti, nemąstyti, nekvėpuoti. Pradžioje vyliausi, kad jeigu pradėsiu rašyti naują tinklaraštį, galėsiu rašyti kaip nors kitaip, kaip nors kitaip reikšti savo mintis ir galbūt net kalbėti apie kitokius dalykus, juk čia manęs niekas nežino. Tik kuo daugiau dirbau prie pačio tinklaraščio apipavidalinimo supratau, kad gali bėgti, bet nepasislėpti.
Bloginimo pasaulyje nesu naujokė, pirmieji bandymai buvo dar mokykloje, toliau daugiau mažiau tinklaraščius pildžiau kokius ketverius metus ir tada buvo stop. Šiandien pajutusi nesustabdomą norą rašyti vėl grįžtu į šią erdvę, kuri yra tokia dinamiška, ekspresyvi ir nuolat pasiruošusi sugerti tavo mintis. O gal dar ir norisi pamatyti ar galėčiau susirinkti iš naujo šiokį tokį skaitovų ratą ir žinoma išbandyti kitokias tinklaraščių rašymo erdves. Be to tikiuosi artimiausiu metu tinklaraštį paversti bent jau dvikalbiu, tebūnie tai būna mano naujojo tinklaraščio iššūkis ir tikslas.
Apie ką aš rašau?
Apie gyvenimą, kuris nėra nei per daug optimistiškas, nei per daug niūrus, toks žmogiškas, su dienomis, kai nesinori kišti nosies iš namų ar atvirkščiai namų sienos atrodo tuoj tave sutraiškys. Taip turiu prisipažinti, kad ant mano stalo neguli Verslo žinios, nors verslo studijų ir esu ragavus, tuo tarpu Vogue čia randa sau labai patogią vietelę, galime dėl to kaltinti prancūzų studijas. Internetiniuose portaluose pirmiausia peržvelgiu rubrikas, kuriose kalbama apie jaunimą ir būdus kaip tą jaunimą mokyti ir ugdyti. Tikiu, kad geras maistas suteikia gyvenime laimės, o geros knygos po truputį plečia mūsų mąstymo ribas. O galiausiai ilgos diskusijos apie viską man yra geriausias laisvalaikio praleidimas, ypatingai tos apie valdžią ir jos rinkimus, kai feministinių idėjų persmelkusioje diskusijoje, lyg tarp kitko vietoj artikelio le galiu pasitikslinti ar moteriai reikia sakyti la, kalbant apie moterį prezidentę...taip mano Rytų Europos mergaitės savivertė visada nuo to pakyla.
Sveiki atvykę!
