Atostogos baigiasi ir tenka sugrįžti į savo senąją realybę. Suversta išpakuojama krūva ant mūsų sofkutės priminė tuos ilgus svarstymus ką aš vadinu namais? Nuoširdžiai, man net tie 15kg, kuriuose sudėta su meile kepti sausainukai, pyragas ar mėsytė man yra namai, nes šiame lauknešėlyje iš vienų namų į kitus yra sudėta tiek rūpesčio ir meilės kiek neįmanoma surasti turguose, prekybos centruose ar dar kažkur.
Toks tas migruojančio žmogaus gyvenimas, kai namų meilė ir šiluma, draugų artumas ir mylimo žmogaus apkabinimas telpa tuose 20, 15 ar 10 kg. Kartu tai ir labai liūdna ir labai gera. Liūdna, nes tavęs nėra ten kur kaip viena draugė pasakė Mindaugo Maxima dirba visą parą ir gyvenimas tęsiasi, gera, nes akimirkas ir žmones pradedi vertinti kitaip, viskas tampa tirščiau sodriau geriau.
Na palikus gimtąją Lietuvėlę pavarysim stiliumi à la francūziškai, jeigu jau gyventi Paryžiuje ir mokėti tokius pinigus už kišenės dydžio namus, tai bent reikia tuo pasipuikuoti.
à bientôt brangieji!
Bučkis! Indrė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą