Moteris Berlyne.

Mokykloje mes skaitėme ir studijavome nemažai karo laikotarpio literatūros. Taip, jie buvo vadinami prarastoji karta, vaikinai, kurie buvo įmesti į karą dar paaugliai. Suluošintos jaunystės, prarastas jaunam žmogui būdingas naivumas, nerūpestingumas. Hemingvėjus, Remarkas... vardai gavę apdovanojimus, pagarbą, iškėlę į viešumą vidines kovas, vidinius neramumus vyrų, kuriuos vis dar labiau tiko pavadinti berniukais. Taip toks buvo Pirmasis Pasaulinis karas, tada tikėtas, bet nelauktas Antrasis. Scenarijus tas pats, kai kurie iš jų jau buvo matę karą, kai kurie morališkai pakelti antrojo nebegalėjo, buvo ir tie, kurie būdami vaikais pakliuvo į iš naujo užsuktą mėsmalę.

Ir štai tarp šių skambių pavardžių, literatūros lobių, pasaulį išvysta dienoraštis, istorijos šaltinis, nelabai literatūriškas, bet iki skausmo atviras. Pasirašytas Anonimės. Šlovindami, užjausdami, gailėdami vyrų, išėjusių į karą, mes pamiršome moteris, kurios savo išgyvenimų nesuguldė į Nobelio premijos vertas knygas, bet paslėpė tylos įžadais.  Mano rankose – knyga Moteris Berlyne. Knyga, kurią rekomenduočiau paskaityti visiems. Moterims, nes toks atvirumas, toks sielos ir kūno santykis negali nepaliesti moters, jis natūraliai tau užduoda klausimą O ką darytum tu?. Ir vyrams, kurių elgesys tapo pasekme, kad suprastų, pajaustų, suvoktų.

Dienoraštis rašytas karo pabaigoje mėnuo prieš ir mėnuo po gegužės. Tuo metu kai Berlyne siautėjo Sovietinė armija, beje taip pat kaip vokiečiai rytuose. Keli mėnesiai paženklinti prievarta, pasidygėjimu, baime ir bet kokiu noru išgyventi, išlikti. Mane labiausiai sukrėtė rašymo stilius, prisipažinimas, kad vienas išprievartavimas normalioje visuomenėje sukeltų tokį skandalą, tokią pasipiktinimo bangą, kokio nebūtų įmanoma nutildyti kurį laiką. O štai toje laiko atkarpoje, toje istorijos dalyje išprievartavimas tampa tarsi dienos rutina, tarsi dalis tavo kasdienybės. Moteris nustoja priešintis, nebedrįsta sakyti ne, geriau atsiduoda vienam, aukštesnio rango karininkui, tampa jo marionetė, jo instinktų tenkintoja, nes kitaip gyvenimas taptų tiesiog nepakeliamas. Vėliau jos susėdusios virtuvėje kalbasi apie IŠP taip tarsi aptarinėtų pirkinius, nerūpestingai, su humoru, be ašarų ir sielvarto. O ar įmanoma ką nors pakeisti? Ar įmanoma į savo situaciją pažvelgti kitaip, kad neišprotėtum?

Kas skaudžiausia man kaip merginai, kad šios moterys vis tiek yra pasmerkiamos arba turi tylėti. Moterys, paliktos savo vyrų, atiduotos į priešų rankas, moterys, kurios visais būdais bando išgyventi ir išgelbėti savo vaikus, galiausiai vis tiek yra smerkiamos. Sakysime ne? Tai kodėl mes iki šiol bijome kalbėti apie tai, kas dėjosi ne fronto linijoje, bet paliktuose namuose? Kodėl mes teigiame, kad tai pažemins moteris? Daugybė klausimų aš sau uždaviau perskaičius šią knygą. Paprastų. Bandžiau suvokti skirtumus ir iš tiesų jų neradau. Vyras, išsiųstas į fronto liniją ir turėjęs žudyti, bei moteris, likusi namie, kad saugotų bent tuos namus, kurie liko ir išprievartauta atėjūnų...jie abu man yra istorinių aplinkybių aukos, nukentėję nuo karo, nuo sprendimų tų, kurie vėliau nuodijosi ir leido kulkas sau į pakaušius. Paprastų žmonių tokiose situacijose niekada nesiryžčiau teisti. Dienoraštyje atskleista moterų stiprybė labiau įkvepianti, nei jas žeminanti, o svarbiausia, kad jos nepabijojo išlikti. Tik baisiai apmaudu, kad apie šią istorijos pusę, mes kalbame po Anonimės vardu.