Praėjus kelioms savaitėms nuo to momento, kai lėktuvas tiesiog bumptelėjo ant Prancūzijos žemės, matyt, norėjo mane pažadinti iš sapnuojamo sapno, galiu ramiau ir objektyviau parašyti atvirą laišką draugams apie savo nuostabiąją kasdienybę.
Jeigu manęs kas nors būtų paprašęs papasakoti apie tai kaip gyvenu anksčiau, būtų gavusis kažkokia desperatiška rašliava. Iš tiesų juk sakoma, kad prie naujos aplinkos priprasti reikia 20 dienų, maždaug...tad nelabai ir nuostabu. O šiuo metu viskas atrodo daug ramiau ir paprasčiau.
Na taip, iki išvykimo žiūrėtos laidos Emigrantai, kėlė svajones į viršų, kad ir aš gyvensiu taip lengvai, paprastai ir dar atrodysiu taip gražiai ir laimingai. Realybė pasirodė truputėlį kitokia. Pakviestu mane į tą laidą, aš jiems papasakočiau, kad darbas iš dangaus nenukrenta ir šiaip niekas čia iš dangaus nenukrenta. Kita vertus lietuviai mane čia ramina, kad visi išgyveno, tai ir aš ne išimtis. Ačiū jums, nes kitaip man viskas čia susisuktu labiau.
Žinoma, įsijungus delfi su istorijomis kaip Maximoje trūksta darbuotojų, ima mažytis siutas. Dabar visi pagalvojote, kad Maximoje Lietuvoje aš nedirbčiau nė už ką. Nedirbčiau, nes žinau, kad yra geresnės pasiūlos, bet tai nereiškia, kad spjaudau į šį šulinį pasišokinėdama. Žinote, jeigu mano mentalitetas man leidžia pagalvoti apie darbą Carrefour, tai nematau problemos dėl Maximos. Gerai, iš tiesų nėra čia reikalo gilintis per daug, kas kaip nori tas taip dirba, svarbu, kad visi laimingi.
Nekalbant apie darbą. Aš gyvenu Belleville. Kas žino - supras, kitiems aiškinu. Tai toks margas ir įvairus Paryžiaus kampelis, kuris stebina savo kultūros įvairumu ir...mažomis kainomis. Nu ką norit, tą sakykit, bet mano mąstymas sako taupyti, taupyti ir dar kartą taupyti. O kai galiu nusipirkti mėsos šmotą papigiai, mane iš vis aplanko euforija. Žinau, kad yra žmonių, kurie mane supras. Manau šitas galvojimas išlieka visada ar turi litą/eurą kišenėje ar ne. Esmė. Čia taip smagu apsipirkti, o ir prisipirkti gali tokių dalykų, kad net nežinosi, nuo kurio galo valgyt, ar už kurio krašto kišti į puodą. Ir gyvena čia arabų, kurie turi nerealią konditeriją! Ten taip taip skanu, kad net verta nuodėmės. (Atvažiuosite, draugai, patys pamatysite) Taip pat yra ir daug azijiečių, o gal greičiau kiniečių tik. Nežinau, man truputi sunku susigaudyti. O akcentas, tai mūsų mergaitės, kurios dirba 24/24 ir kaip sakant 7/7j. Žodžiu, jeigu norite nupirktos meilės, jos rasite ir pusryčiams ir vakarienei.
Taip trumpai tariant atrodo mano gyvenamoji gatvė. Oi čia netgi yra (vis dar yra!!!) kasečių parduotuvių. Taip taip tų pačių juostinių kasečių, kurias atsukinėdavome su tušinukais! Netikėjau, kad tai dar gali būti kam nors aktualu, išskyrus blusturgius...
Ir šiam kartui tiek.
O aš baigiu kaip Doris Day dainavo:
Que Sera Sera
Whatever will be will be
The future's not ours to see
Whatever will be will be
The future's not ours to see
Nes nereikia nukabinti nosies!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą